Europos parko Edukacijos centras – skulptūra?

Kristinos Noreikienės straipsnis žurnalui „Centras“ 2007 Nr. 04

Skulptoriaus Gintaro Karoso prieš šešiolika metų įkurtas Europos parkas neseniai pasipildė dar viena originalia skulptūra – Edukacijos centru. Šios architektūrinės skulptūros autorius – pats parko kraštovaizdžio kūrėjas. Pasak skulptoriaus, tai pirmasis toks projektas Lietuvoje.

Išorėje – į aplinką įsiliejanti skulptūra, viduje – modernios patalpos mokymams

Mintis sukurti Edukacijos centrą kilo pritrūkus erdvių po stogu, kurios būtų skirtos mokymams, seminarams, konferencijoms. Na, o kad pastatas labiau primins skulptūrą nei tiesiog įprastinį statinį, abejonių taip pat nekilo, mat vienas iš svarbiausių Europos parko principų – dėmesys skulptūrų santykiui su landšaftu ir su kitais eksponatais. Šis – naujausias – G. Karoso kūrinys iš tiesų atrodo „kaip čia buvęs“. Jis idealiai pritampa prie aplinkos ir tampa neatskiriama jos dalimi. Pastatas taip harmoningai įkomponuotas, kad tiesiog susilieja su aplinka, jos neapkraudamas ir nieko iš jos nereikalaudamas.

Pastatas unikalus savo forma. Iš vienos pusės jis primena žuvį, iš kitos – uolą, dar iš kitos pusės – tiesiog žolyte apželdintą žemės kauburėlį.

Skulptūros-statinio gamybai panaudotas gelžbetonis, stiklas bei… žolė. Pasak autoriaus, kuriant pastatą, stengtasi išvengti nereikalingų detalių, todėl netgi langai čia – beveik be rėmų, stiklas liečiasi su betono siena. Vis dėlto, kad ir kaip išoriškai skulptūra įsilieja į landšaftą, pastato viduje – modernios ir erdvios patalpos su šildomomis grindimis bei visa reikalinga įranga. Po žeme įrengta vėdinimo ir kondicionavimo sistema, kuri užtikrina viduje vėsą bei gaivą.

Šį originalų Edukacijos centrą sudaro trys aukštai, kurių pirmajame – viena salė, antrajame – dvi, o trečiajame – nedidelė biblioteka, į kurią lankytojus veda minimalistiniai elegantiški laiptai.

Sprendimai – kūrybos ir darbo procese

Edukacijos centras – G. Karoso šešerių metų kūrybos ir darbo rezultatas. Statinio kokybei bei patvarumui užtikrinti reikėjo įgyvendinti ne vieną technologinį sprendimą. Pvz., Edukacijos centras pastatytas ant požeminių vandens šaltinių, todėl buvo būtina įrengti sudėtingą drenažo sistemą, užtikrinti, kad drėgmė neprasiskverbtų į pastato vidų.

Pastatą-skulptūrą „įrėmina“ 15 cm gelžbetoninis kiautas, plastiškai pereinantis iš vos lenktos cilindro į pilnai kiaušinio formą, kuris atstoja stogą. Kiautas laiko apšiltinimo, hidroizoliacijos, drenavimo, kapiliarinio laistymo sistemos, velėnos tvirtinimo ir pačios pievutės sluoksnį.

Pagrindinės durys, vedančios į pirmajame aukšte įsikūrusią salę, yra net trijų metrų pločio, todėl jų rėmui gaminti pasirinktas plienas, nes aliuminis tokios apimties durims netiko.

Nelengva buvo ir apželdinti itin nelygų, labai stataus nuolydžio, neįprastą pastato stogą. Tam reikėjo pasitelkti specialistus, kuriems šis iššūkis taip pat buvo pirmasis darbo praktikoje.

Kaip sako G. Karosas, daugelį sprendimų teko priimti tiesiog kūrybos procese, nes pastato forma iš tiesų įdomi ir sudėtinga, visko iš karto apskaičiuoti ir numatyti buvo tiesiog neįmanoma.

Šalia pastato – nedidelis tvenkinys, prie jo šiltuoju metų laiku išnešami staliukai, kėdės, tvarkingais takeliais galima pasivaikščioti, apeiti pastatą aplinkui. Prie pastato įrengta ir papildoma – antroji – automobilių stovėjimo aikštelė. Naktį pastatas apšviečiamas iš vidaus – geltona spalva suteikia objektui šilumos ir jaukumo.

Išskirtinėje vietoje – Europos parke – vietą rado daugybė unikalių meno kūrinių. Nėra abejonių, jog Edukacijos centras šiame „klube“ taip pat užima išskirtinę vietą.

Kiti straipsniai

Apie Gintarą Karosą

Muziejaus istorija

Atgal į pradžią.