Namas ir aš. G.Kocienės straipsnis. Namas kaip skulptūra

Žurnalas NAMAS IR AŠ. Gražinos Kocienės tekstas. Raimundo Urbakavičiaus fotografijos.

Harmoniją kuria ne tik žole apaugęs skulptūriškas statinys, bet ir ne mažiau efektingi jo atspindžiai tapybiško tvenkinio vandeny. Pro kruopščiai išsaugotų medžių kamienus žėruoja efektinga pastato stiklo plokštumos akis Betono sienos kontūras kartoja reljefo linijas

Pagrindinė konferencijų salė plastiškai išlenktu lango kontūru atsiveria į už lango esantį skulptūrų parko peizažą Abipusė harmonija – pastatas atsispindi vandenyje, o gamta – stiklo vitrinose

Mažoji konferencijų salė slankiąja stiklo pertvara atskirta nuo poilsio zonos. Mažojoje salėjė eksponuojamas G. Karoso projektas „Menininko namas“ Antrame statinio lygyje dominuoja kontrastinga grubaus betono ir glotnaus stiklo ir metalo estetika

Skliautas jaukiai įrėmina poilsio salės erdvę Skaidri stiklo juosta betoniniam tūriui sureikia elegantiško grakštumo

NAMAS KAIP SKULPTŪRA

Gražinos Kocienės straipsnis žurnalui „Namas ir aš“ 2007 Nr. 6

Tikriausiai geriausiai naująjį projektą – Europos parke žole apaugusiame šlaite glūdintį konferencijų centrą – apibūdina paties autoriaus parko iniciatoriaus ir įkūrėjo skulptoriaus Gintaro Karoso dar 1999 m. pasakyta frazė: „Kuriu objektus, kurie vadinami landšafto kūriniais. Jie skirti ne pardavimui, o tam tikrai erdvei. Jų kalba minimali; valau formą nuo nereikalingų apnašų ir tuščiažodžiavimo. Man prasmingi iš pažiūros paprasti daiktai ir reiškiniai, kurie atspindi esmę.“

Iš tiesų šiandien atvykęs į Europos parką nustembi. Ypač vakarop, kai kruopščiai nupjauta žole apaugusiame kalvos šlaite tarsi akys sužimba Konferencijų ir mokymo centro šviesos. Visiškai netikėtai. Ryškiai. Ir palieka tikrai įsimintiną įspūdį.

Paties Europos parko ir jame įkurto Europos centro muziejaus, kuriame G. Karosas jau beveik dvidešimt metų organizuoja tarptautinius skulptorių simpoziumus, tikriausiai jau niekam pristatyti nereikia. Tai nuolat kintanti skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi. Būtent – nuolat kintanti, nes, pasak parko įkūrėjo, skulptūros gana dažnai keliauja po parko teritoriją, kol randa tikrąją savo vietą kraštovaizdyje. Niekada nenurimstantis menininkas šiemet pabaigė dar vieną projektą – Konferencijų ir edukacinio centro statybą.

Pati centro įkūrimo idėja gimė dar 2000 metais. Vos prieš porą metų atrodė, kad čia stūkso kalva. Dabar akivaizdu, kad šis modernus betono tūris į ją įsikomponavo natūraliai, visiškai intuityviai pajautus landšafto subtilumą. Iš pradžių Gintaras savo idėją vystė eskizuose. Norėjosi natūralią šlaito reljefo kompoziciją atitinkančio tūrio. Ir skulptoriui tai pavyko. Vėliau, pasitelkus konstruktorių Vidmantą Grinką, neįprasto statinio plastika buvo formuojama tiesiog natūroje. Atrodė, kad statomas ne pastatas, o didžiulė skulptūra, atverianti paslaptingas kalvos vidaus erdves. Ir nors daugelis skeptiškai žiūri į apželdinto stogo galimybes Lietuvoje dėl gana atšiauraus klimato, autorius savo idėją realizavo – atrodo, kad pastatas tiesiog įkastas šlaite.

Pirmajame pastato lygyje įrengta erdvi konferencijų salė, aprūpinta visa modernia šios paskirties patalpoms reikalinga įranga. Ši salė itin šviesi, originalios formos langas žvelgia į minčių netrikdantį puikų tvenkinio vaizdą. Kontrastingai grubiu betono paviršiumi išorėje pasitinkantis pastatas, interjere, išlaikant betone įsispaudusių klojinių faktūrą, nudažytas baltai, siekiant sukurti modernią, beveik sterilią aplinką. Tačiau pakilus laiptais į kitą pastato lygį, vėl pasitinka stilingo pliko betono paviršiaus sienos. Čia įrengta edukacinio centro ekspozicija, kur demonstruojamas Gintaro “Menininko namas“, sukurtas tarptautiniam ES programos „Kultūra 2000“ remiamam projektui DIDART, kuris buvo pristatytas Romos šiuolaikinio meno muziejuje. Tačiau dėl šio projekto mobilumo patalpos gali būti naudojamos ir kitoms reikmėms. Jos tiesiogiai susisiekia ir su nedidele betono kupolu apgaubta poilsio sale, skirta kavos pertraukėlėms. Šviesa čia patenka per originalios formos stiklinę plokštumą bei efektingai įkomponuotą stiklo juostą. Beje, visos stiklo konstrukcijos iš pradžių išpjautos pagal lekalus, o paskui pagal juos pjaunant stiklą. Iš antro aukšto lygio minimaliai lakoniškais laiptais patenkama į biblioteką bei technines pastato patalpas, kurioms taip pat reikėjo pakankamai ploto, nes pastate įrengta moderni moderni vėdinimo ir šildymo sistema.

Tačiau vos išėjus iš šio stilingo pastato vėl pajunti jo harmoningą ryšį su gamta. Ir supranti, jog šią harmoniją galima sukurti įvairiausiomis priemonėmis. Lietuviškam kraštovaizdyje nebūtina gėrėtis tik tradiciniu rąstiniu dvišlaičiu. Žmogaus siela puikiai supranta ir modernią, tačiau menišką ir jautriai gamtoje įkomponuotą skulptūrišką architektūrą.