Kvietimas į kūrinių pristatymą

2009 m. birželio 25 d. 16 val.

GINTARAS KAROSAS: NAUJI KŪRINIAI

Trys nauji Gintaro Karoso kūriniai – logiška ligšiolinės menininko kūrybos tąsa. Autorius jau beveik dvidešimt metų žymi savo tapatybę šiuolaikinės skulptūros ir kraštovaizdžio meno lauke. Visa G. Karoso sukurtų darbų kolekcija organiškai išsidėsčiusi Europos parke: tai atvejis, kai skulptūros priklauso vietai, o vieta – skulptūroms. Kurdamas specifinės vietos kūrinius, G. Karosas kartu formuoja ir parko landšafto veidą, režisuoja skulptūrų ryšius su gamtovaizdžiu.

Regis, kad termino „skulptūra“ linksniavimas čia tampa gana sąlygiškas. Tvirtai su aplinka suaugę naujieji autoriaus darbai Pamatai / Langas ir Ženklas vargiai panašūs į tradicines parkų skulptūras, greičiau – į žymenis ar nykstančius kultūrinės veiklos pėdsakus. Skulptūra nebepuošia ir net nevaizduoja; ji nurodo į daugybę prasmių, ženklina, akcentuoja, veikia kaip kirtis erdvės kalboje. Pilnai išsiskleidžia G. Karoso požiūris – išvalyti formą nuo bet kokių detalių, estetiką kurti taupiomis, net rūsčiomis priemonėmis. Menininkas išgrynina šiuolaikinės skulptūros esmę, sugaudamas ir patalpindamas ją į griežtus, monochromiškus betono, plieno tūrius. Šaltas pramonines medžiagas minkština ir atgaivina gamtinė aplinka, sezono spalvos, kritulių danga.

G. Karoso minimalizmas – kiek postindustriškas, kitąsyk – rustiškas, ne visada matematiškai taisyklingas, bet visuomet asketiškai paprastas. Skulptorius turbūt pritartų garsiajam minimalistui Robertui Morrisui, kad formos paprastumas nebūtinai reiškia patirties paprastumą. Skulptūrą Pamatai / Langas sudaro tik keliolika apsamanojusių luistų, tačiau to pakanka, kad miško proskyna taptų mistiška totemine giraite, yrančia megalitine sistema, skirta ritualinėms apeigoms arba teritorijai pažymėti.

Teritoriją įelektrina ir Ženklas, briaunuota geležinė kolona, it raudonas surūdijęs žaibas skelianti pusiau vieną Europos parko erdvių. Tai dar viena G. Karoso skulptūra be aiškaus naratyvo; skulptūra, kuri ne pasakoja, ne simbolizuoja ar stilizuoja, bet perkuria aplinką, veikia žiūrovą aiškia, lakoniška raiška. Ji egzistuoja tam, kad ant jos kristų medžio šešėlis, kad įpjautų vietą, kurioje yra, ir pro susidariusį plyšelį įtrauktų į kitą, meno dėsnių veikiamą pasaulį.

Akivaizdu, jog G. Karoso skulptūros užima padėtį, darsyk pakartojant jau klasikinį Rosalindos Krauss apibūdinimą, kažkur tarp architektūros ir kraštovaizdžio. Ši sąvokų painiava dar labiau išryškėja, kai apsilankai neseniai pabaigtame, G. Karoso suprojektuotame Europos parko edukaciniame pastate. Be abejo, tai – architektūros objektas su sienomis, stogu, langais ir laiptais; visa, ką vadiname namu, buveine. Vis dėlto, stebėdamas pabrėžtinai neformalų statinio siluetą, netaisyklingas, banguojančias fasado linijas, žole apaugusį stogą-šlaitą, įgaubtas ir išgaubtas vidines erdves, nebegali prognozuoti veik gyvo, besimainančio jo pavidalo. Edukacinis centras – ir skulptūriškas, ir architektoniškas, bet labiausiai panėšėja į biomorfinį darinį, gamtos organizmą, kurio viduje pasijunti lyg pranašas Jona banginio pilve.

Visos šios ir kitos transformacijos – birželio 25 d., 16 val. Europos parke, nepaprastų patirčių susikirtimo vietoje.

Menotyrininkė Kotryna Džilavjan

Europos parko tel.: 8 5 2377 077, 8 698 30925

hq@europosparkas.lt

www.europosparkas.lt 

Kitos naujienos